SVARBUS PRANEŠIMAS VISIEMS MANO SKAITYTOJAMS!

Išsikraustau iš šio mažo WordPress pasaulėlio į savo atskirą puslapį. Niekas nesikeis, tiesiog šiuo adresu, šio blogo nebepildysiu, o jį tęsiu kitame puslapyje. Nuo šiol mano tinklaraštį galėsite rasti adresu http://www.kleckas.lt/blog/ . Taigi, kviečiu visus persikrausyti tenai, čia NEBEKOMENTUOTI, o palikti savo mintis naujame puslapyje. Lauksiu ten jūsų išskėstomis rankomis :)

SVARBI INFORMACIJA skaitantiems mane per RSS skaitymo programas!

Dabartinis RSS adresas liks šio tinklaraščio RSS adresas, todėl juo nieko naujo nebesužinosite. Jeigu ir toliau norite skaityti mano blevyzgas, kviečiu jūsų RSS programose užregistruoti mano naują RSS adresą – http://feeds.feedburner.com/kleckas . Senąjį galite ir ištrinti, nes visus šio tinklaraščio įrašus perkelsiu į naująjį puslapį.

Gero vakaro, ir susitiksim naujame puslapyje! :)

P.S.: jeigu norite ką gero pasakyti po šiuo įrašu, tą padarykite naujame puslapyje – nenoriu, kad jūsų komentarai pasimestų :) Ačiū :)

Taip seniai nesikeikiau prie kompiuterio. Gerai, kad susivaldžiau nieko nesudaužyti… Per savo kvailą neapsižiūrėjimą, bekeldamas tinklaraštį į savo puslapį, ištryniau krūvą blogo įrašų. O wordpress’as neturi jokio mygtuko “Undo” ar ko nors panašaus.

Šįkart man vėl gyvenimą palengvino Google – Google Readeryje įrašai išliko, todėl užteko juos nukopijuoti į tinklaraštį ir uždėti teisingas datas. Pirmą kartą džiaugiuosi dėl savo savimylos – esu užsiprenumeravęs SAVE! :)) Tačiau dingo svarbiausias dalykas – daugybė komentarų… Akimirką net galvojau nebedėti įrašų atgal – juk tų komentarų jau nebebus po jais. Tačiau apsigalvojau. Tik gaila, kad paskutinių komentarų normaliai perskaityti net nespėjau.

Beje, tie, kurie skaitote mane per RSS skaitytuvus, šiandien nenustebkite – grįžęs po atostogų tikrai neįdėjau dešimties naujų įrašų :)) Čia tik tie seni. Naujas tik tai šis.

Vienu žodžiu, ŠŪDAS. Šūdinas jausmas, kažkaiptai.

Taigi, nusprendžiau papoilsiaut! Pailsėt nuo elektronikos, interneto, darbo ir kėdės. Išvažiuoju į audrų niokojamą ir lietaus merkiamą Kuršių neriją. Susitiksim daugiau nei po savaitės! Naujame mano puslapyje! O atsisveikinimui:

kaip įmanoma sukurti nepakartojamą dainą, o po to sukurti jai nepakartojamą klipą? Taigi, kol manęs nebus, garsiai atsiklausykite Boards of Canada – Dayvan Cowboy. (Iki 02:17 smegenis rauna vaizdai, nuo 02:17 smegenis rauna muzika. Fantastiška).

About This Video:
Dayvan Cowboy is Boards of Canada’s first official video. Using reassembled documentary footage, the video to Dayvan Cowboy translates the power and atmosphere of Boards Of Canada’s music into a dreamlike, imaginary journey from space, into the sea and to the shore, in one continuous sequence.

SAVAITĖS PRAMOGA:
Zayats nad bezdnoy (2006) – šią savaitę prisižiūrėjau daug šlamšto, o šis komedijinis rusų kino kūrinys mane labai pradžiugino. Paprasti aktoriai, paprasta vaidyba, kaip visada žavūs čigonai, smagios situacijos ir visi kiti “rusiški ypatumai”, kurių vakarų tautos tikriausiai net nesuprastų :) Filmas apie senus laikus, kai Anglijos karalienė dar buvo jauna :) Bet labai smagus ir geras filmas. Dar vienas pliusas rusiškam kinui, kuris tų pliusų jau ir taip daug turi. Man patinka jų filmai, nes jie naturalūs, juose aktoriai neišgrąžinami, situacijos dažnai labai pažįstamos. O jei filmai ir su šiek tiek “fantastikos”, kaip ir šis, jie vis tiek savaip žavūs, nes rusai sugeba pateikti personažus, kurie skirtingose situacijose tampa visiškai kitokiais žmonėmis. Holivudo kinas niekada neturės tokio ypatingumo kaip kitų šalių kinas – nes pas juos paprasčiausiai nėra tų “ypatingų tautos savybių”, kurių turi Europos ir Azijos šalys. Kiekviena mūsų kaimyninė tauta turi savą “cinkelį”, kuris žavi ir tuo pačiu stebina. Geras filmas. Smagus atsipalaidavimas. Praleisto laiko nesigailiu.

Two Tickets To Paradise (2006) – labai paprastas, vietomis nuobodokas, bet gražus filmas apie trijų vyrų draugystę. O jiems dar ir vidutinio amžiaus krizė, su moterimis nesiseka ir šiaip viskas blogai. Todėl jie išvyksta į kelionę per pusę šalies. Filmas šiek tiek priminė Keruako “Kelyje”. Tačiau temos kitokios, nes viskas sukasi apie senstančių vyrų problemas. Kartais pagalvoju, kaip aš elgsiuos, kai man bus vidutinio amžiaus krizė? Ar ji kada nors būna lengva? Nes kiek mačiau krizuojančių žmonių, visada ji būdavo sunki. Taip ir šiame filme – vyrai, besielgiantys kaip paaugliai, problemos, kartais juokingos, ir visuotinis susitaikymas – kaipgi holivudas be laimingos pabaigos? :) Filmas subalansuotas vyrams. Arba moterims, jei jos nori žinoti, kas būna senstantiems vyrams :) Filmas, kurį užskaitau ir siūlau pažiūrėti.

Blonde And Blonder (2007) – nėra žodžių. Kažkas negaili laiko tokių filmų kūrimui. Pamela Anderson + dar viena durna blondinė. Galėtų nors nusisamdyti grimuotoją, kuris paslėptų sudribusio silikono ir besaikio veido odos tempimo raukšles. Baisu.

Bug (2006) – pusę filmo vyksta nesąmonės, kitą pusę filmo dar didesnės nesąmonės. Nors pabaiga – pritrenkianti. Filmo idėja nebloga, tačiau išpildymas labai prastas, netgi komiškas. Gaila, kad dažnai filmai su gilia potekste ir stipria idėja pastatomi gan pigiai ir prastai. Nes labai norėtųsi, kad šitą filmą pastatytų tarkim M. Night Shyamalan’as – jo kabliukas – psichologiniai filmai. Gaila. Būtų buvę įdomu, jei nebūčiau juokęsis.

Anthony Zimmer (2005) - na įdomus filmas, neblogas siužetas, geri aktoriai… Tačiau kažko trūko. Nuo pradžių buvo neįdomu, nes buvo viskas aišku. Pabaiga atrodo ne tokia, kokios tikėjaisi, bet vis tiek nepalieka didelio įspūdžio. Turint laisvo laiko filmą pažiūrėti galima, tačiau už jį yra daugybė geresnių. Bet nepeikiu :) Beje, visagalės ir nemirštančios meilės mėgėjams patiks :)

Super Troopers (2001) – filmą pasirodo mačiau, kai buvau paauglys. Tada jis man patiko ir buvo labai juokingas. Dabar jis man nelabai patiko ir nebuvo juokingas. Komedija ne žemiausio lygio, bet ir neypatinga. Tiesiog paprastas juokų filmas apie policininkus, jų išsidirbinėjimą ir šiaip visokias nesąmones.

Eye In The Sky (2007) - labai geras, labai stripus ir rimtas kinų kriminalas. Istorija apie slaptą policijos padalinį, kurie, apsimesdami civiliais, seka nusikaltėlius. Tokia profesija iš tiesų egzistuoja, o pažiūrėjęs šitą filmą supratau, kad tie agentai tikrai susilieja su minia ir aš nesugebėčiau jų atpažinti. Istorija labai gera, užkabinanti, filmas pastatytas kokybiškai. Jokių nereikalingų nesąmonių ir neįdomių dialogų. Jokių kvailų efektų ir betikslių smurto scenų. Visas filmas nė kiek neprailgo ir paliko gerą įspūdį. Anksčiau nemėgau rytų šalių kino, bet kuo toliau, tuo jis man labiau patinka. Ačiū sesei už teisingus pirmuosius žingsnius :)

Glitter (2001) – dabar mąstau, ar geresnis šis filmas, ar Blonde and Blonder. Ir niekaip neapsisprendžiu. Keli pastebėjimai: kodėl visuose tokio tipo filmuose žvaigždės, vaidinančios dar savo “priešIŠžvaigždėjimą”, rengiasi taip tragiškai? Apranga visiškai absurdiška ir, beveik garantuoju, neatitikanti realybės. Taip kvailai žmonės rengiasi tik per karnavalus. Kitas dalykas, kas įprasta tokiems “aktoriams” – ta debiliška šypsenėlė net ir “rimtose” scenose. Negi visi žvaigždūnai, šiuo atveju Mariah Carey, taip nesugeba vaidinti, jog neatsikrato idioto šypsenėlės? Ir dar vienas pastebėjimas: man jau įgriso tos visos liūdnos ir be proto verksmingos žvaigždžių gyvenimo istorijos. Ir dar tikriausiai TIKROS. Net bjauru, kad tokius filmus išleidžia į plačiuosius ekranus, o dar bjauriau, kad po to visokios lietuviškos televizijos tuos filmus rodo penkiskart per metus.

Horrors Of War (2006) - tokio prasto filmo apie karą dar tikriausiai nesu matęs. Naciai, zombiai, kraujuoti lavonai. Karo baisybės, ajajaj. Tik iš kur tie zombiai? O viršelis iššaukiantis – su kiauliukų vadu Hitleriu priekyje. Filmas, kuris labiausiai tinka šiukšlių dėžei.

Swarmed (2005) – dar vienas absurdas, kurį sekmadienio naktį (kai visi miega) rodo televizijos. Bandymų labaratorijoje netyčiukais išvedama širšių žudikių veislė, o kvailas valytojas naktį tas širšes išleidžia. Haha! Bet atsiranda herojus, kuris visus išgelbėja, o pikčiausi ir nemaloniausi filmo personažai yra sugeliami ir miršta. Ajaj, kaip graudu ir baisu.

Waiting… (2005) - debilų restoranas, pimpalų rodymas, šlykštybės, idiotiški personažai, graudus scenarijus – visa tai viename filme! Tik 9.99 LTL!

Stealth (2005) - super lėktuvai, super herojai, dirbtinis intelektas, kuris pasipriešina žmonėms ir jiems nepaklūsta. WOW! Tiesiog nepakartojama. Benzino dirižabliai danguje, besiliejantys degalai debesyse ir nekrentantys žemyn – WOW! Super greičiai, kurių tikriausiai dar net NASA erdvėlaiviai nesugeba atlaikyti – WOW! Ir dar liūdesį, gailestį, supratingumą ir kitokius jausmus jaučiantis super kompiuteris – WOOOOOW! Jeigu šitas filmas būtų padarytas iš popieriaus, tai su juo nusivalyčiau užpakalį.

Tikriausiai grupės Radiohead pristatyti nereikia – kai kas juos prisimena nuo Creep ir albumo OK Computer laikų, kiti juos žino kaip “britvų” naudotojus – albume Amnesiac po kompaktu dėžutėje buvo priklijuotas skutimosi peiliukas “tinkamam vartojimui”. Dar kiti juos žino iš išsišokimo prieš leidybines agentūras ir iš jų fantastiško elektroninės prekybos pasisekimo – albumo In Rainbows (dabar jau parduodamo ir CD formatu – nusiperki dėlionę, kuri vadinasi “susirink kompaktą” :) ). Šiame įraše nerasite smulkios informacijos apie juos. Šis įrašas labiau yra mano ilga ir nuobodi istorija apie tai, kaip aš susipažinau su jų muzika, kaip ilgą laikotarpį jų nekenčiau ir kaip vėl pradėjau jų klausyti.

Nežinantiems apie grupę, galiu trumpai papasakoti, kad tai grupė, susiformavusi iš vienos mokyklos mokinių. Vokalistas Thom Yorke turi įgimtą ydą – jo kairys vokas beveik nejuda ir visada yra pusiau primerktas. Todėl mokykloje iš jo visi šaipydavosi ir jį vadindavo išsigimėliu. Kai grupė tik susikūrė, niekas Thom’o nenorėjo priimti – kas norėtų nesveiko ir nemėgstamo vokalisto? Tačiau Yorke ir toliau bandė ir jam pavyko, ko tikriausiai dabar nesigaili nei vienas grupės narys.

Aš priklausau pirmiesiems klausytojams – kai tik buvo išleistas albumas OK Computer (1997), brolis davė jo paklausyti. Išgirdęs nemirtingą hitą Karma Police susirgau ir aš :) Klausydavau jų albumų The Bends (1995) ir OK Computer kiekvieną dieną. Iš Pergalės kinoteatro piratų turgelio gavau jų pirmąjį albumą Pablo Honey (1993) ir išgirdau fantastišką koverį Creep. Duodavau jų paklausyti kiekvienam pažįstamam, kišdavau klasiokams, kurie, klausydami įvairios pop muzikos, sakydavo “kas čia per šūdas?” Tada Radiohead išleido naują albumą – Kid A (2000). Ir tada aš supratau, kad jie pasikeitė – pasitenkindavo tik minimaliais elektroniniais ritmais ir keliais gitarų akordais. Net balsas buvo nebe toks melodingas, o daug paprastesnis ir santūresnis.

Laukdamas albumo aš tikėjausi dar krūvos lengvo rokelio hitų, tokių kaip Karma Police, Creep, Just, Climbing up the Walls, Street Spirit, Paranoid Android, Planet Telex, No Surprises. Tačiau to neradau jokioje Kid A dainoje. Ir tai mane baisiausiai nuvylė. Supykau ir mečiau kompaktą į sieną. Deja, muzikai esu per daug jautrus – jeigu kokia nors grupė labai patinka ir staiga jie pakeičia savo stilių – negaliu prisitaikyti prie jų naujos muzikos, netgi jei ta muzika yra labai gera. Tiesiog negaliu, nes vis tikiuosi kažko tokio, kaip anksčiau. Tai, iš tiesų, yra labai didelė mano bėda – bet esu pastovumo megėjas. O jų muzika man atrodė labai gera, norėjosi, kad ji niekad nesikeistų. Buvau jaunas ir negalvojau, kad žmonės gali “išsisemti”. Taigi, šveičiau albumą ir jo nebeklausiau. O neapykanta vienai nuostabiausių grupių vis didėjo. Tuo metu juos atrado mano klasiokai, todėl mano noras jų klausyti sumažėjo dar labiau (nepykite, mielieji buvę klasiokai, bet jūs visuomet muzikoje nuo manęs atsilikdavote apytikriai metais :) kartais ir dvejais).

Po to nustojau klausyti ir jų senų albumų. Gal dėl kvailo pykčio, o gal dėl prasiplėtusio muzikinio akiračio, nes klausomos muzikos kiekis padidėjo dešimteriopai. Tada sulaukiau dar vieno albumo Amnesiac (2001), kuris irgi nuvylė, nors pora dainų ir patiko (tuo metu jau labai stipriai buvau pamėgęs drum’n’bass’ą ir šiaip elektroniką). Tačiau neklausiau ir šio albumo, nes neapykanta kėrojo ir neleido man blaiviai įvertinti naujo Radiohead stiliaus ir jų muzikos.

Po kelių metų pamačiau naują jų klipą, kuris man nepatiko. Taip sužinojau, kad jie išleido dar vieną albumą Hail to the Thief (2003). Atrodo, kad jo gal ir klausiau, bet toks įspūdis, kad ne :) Gėda, bet praeitą savaitę pastebėjau, kad jo net neturiu įsirašęs… Tikriausiai tada klausomos muzikos kiekis buvo išaugęs dar labiau, o kaip tik tuo metu buvau pamėgęs stipresnę ir sunkesnę muziką – metal hardcore, screamo ir pan. Tikriausiai todėl į Radiohead net neatkreipiau dėmesio.

Tada greitai prabėgę metai ir štai dabartis. Praeitų metų gale sužinau apie jų pasisekimą su In Rainbows. Vau, nuostabu, bet tai nesuvilioja paklausyti to naujojo jų albumo. Jis voliojasi kažkur kietajame diske, tačiau taip ir nepaklausau. Ir tada youtubėje pasklinda jų pačių platinimas naujametinis filmas-gyvas dainų atlikimas Scotch Mist, kurį prisiverčiu pasižiūrėti. Ir tada viskas prasideda…

Šią savaitę albumas In Rainbows iš Winamp’o taip ir neišlipo ir buvo praklausytas dešimtis kartų. Albumo klausymasis iš tiesų buvo labai juokingas:

• 1 kartas - na visai neblogai, gražiai groja.
• 2 kartas - hm, neblogos melodijos, geri žodžiai.
• 3 kartas - ė vyručiai, neblogai varot, Weird Fishes/Arpeggi geras gabalas!
• 4 kartas - nurovė stogą, o Weird Fishes/Arpeggi – geriausia šių metų daina.

Aišku, pripažinkim – jie beveik sugrįžo į savo pradmenis. Vėl lengvas rokelis, vėl nebe tokie psichodeliniai dainų žodžiai. Gitara, ritmai, melodingas vokalas. Gražus, lengvas rokelis. Ir dar su tuo rimtumo/liūdnumo kabliuku. Tas jau šiek tiek buvo sugrįžę albume Hail to the Thief, tačiau jame elektronikos dar buvo apstu. Bet pagaliau pripažinau, kad ir Kid A, ir Amnesiac - labai geri albumai su labai gera muzika. Tai drąsiai pavadinčiau elektronine muzika, tačiau labai vykusia ir kokybiška. Amnesiac man ir taip patiko, bet neklausydavau dėl principo – dabar rišu su visais durnais principais ir mėgaujuosi gera muzika.

Taigi, jaučiu, kad persilaužiau ir pradedu gydytis tą savo kvailą ligą – pastovumą, kai nepriimu muzikos grupių naujų išraiškos formų ir stiliaus pasikeitimo. Lygiai taip pat man buvo su Children of Fall, Defdump, Analena, System of a Down, The Cinematic Orchestra ir daugybe kitų – stilius šiek tiek pasikeičia, ir aš jau nebegaliu klausyti. Noriu visko, kaip buvo anksčiau. Su Radiohead jau baigiu išgyti – albumą In Rainbows jau garbinu, dabar pradedu klausyti ir ankstesnių albumų.

Apie In Rainbows nėra ką daug ir sakyti – labai “išbaigtas”, gražiai sulipdytas rimtas ir brandus darbas. Daina Weird Fishes/Arpeggi – fantastiškas kūrinys, kurio pradžia visiškai skiriasi nuo pabaigos – dažnai daina kaip prasideda, panašia melodija ir baigiasi. O ši daina nuo pradžios iki pabaigos visiškai persimaino. Labai nuostabus kūrinys, kuris jau pateko į mano “idealių dainų sąrašą”. Dainoje All I Need sugebėjau netgi išgirsti Sigur Ros skambesius. Vieną akimirką pagalvojau, kad klausau Sigur Ros, o ne Radiohead. Ši daina skamba lygiai taip pat nuostabiai, kaip dauguma Sigur Ros kūrinių – ramiai, užburiančiai, bet energingai. Taip pat būtinai paklausykite antrojo, “bonusinio” albumo disko – tokių dainų kaip Down is the New Up arba Go Slowly negalima neišgirsti. Albumas labai geras. Priverčiantis linguoti pagal ritmą ir užburiantis stebuklingu emocionaliu Tom Yorke balsu.

Taigi, tatai kokia mano istorija. Tikiuosi, kad išvis atsikratysiu savo tokių muzikinių ligų ir vėl pradėsiu klausyti grupių, kurias nurašydavau. Nes prarasti tokią gerą muziką, kaip In Rainbows, ir jos neišgirsti – nusikaltimas.

I’ll hit the bottom
Hit the bottom and escape
Escape

Turėjau progos peržvelgti šį seniai lauktą ir labai jau išreklamuotą nuotraukų albumą “Neregėta Lietuva”. Visų pirma, žinokite, kad albumo autorius – verslininkas, turintis gerą “šautuvą” ir užsimanęs prifotografuoti daug gražių Lietuvos vaizdų. Išsamiau galima paskaityti čia.

Taigi, sakau pliusus: visai neblogas albumas, kuriame daug gražių Lietuvos nuotraukų ir vaizdų. Nebloga ir gan prabangi dovana užsieniečiams draugams. O ir šiaip teigiamas pasigrožėjimas ir pasigerėjimas savo šalimi.

Minusai: mokėdamas 250 LTL už albumą, norėčiau kokybės. Na taip, spaudos kokybė gera (gal tik įrištas prastai – plyšta). Daug nuotraukų – nepakartojamų (visgi šautuvas pas jį fantastiškas), daug nuotraukų – labai gražių. Tačiau, aš nenoriu mokėti 250 LTL už albumą, kuriame apstu prastai Photoshop’u apdirbtų nuotraukų, kurių kontrastas rėžia akį, kuriose spalvos nenatūralios, medžiai geltonai žali, o rytinis miestas žiauriai išryškintas, kad nesimatytų rūko. Taipogi nesuprantu, kodėl reikia dėti nuotraukas, kurios tikriausiai nepavyko ir su jomis buvo “pažaista” – stipriai padidintas kontrastas ir kažkurios spalvos lygis. Tokios nuotraukos ne tik kad ne meniškos, bet ir negražios, rėžia akį.

Taigi, nors ir labai laukiau šio albumo, jo nepirksiu. Nes turime dešimtis albumų su tikrai kokybiškomis nuotraukomis. Aišku tokio storo ir didelio dar neturėjome – tačiau dydis ne visada svarbu – svarbu, kas viduje. O viduje – pusėtinai… Taigi, turime neblogą daiktą, tik nevertą tokių pinigų dėl savo kokybės.

Visgi ne profesionalus fotografas, o tik verslininkas su labai geru ir brangiu šautuvėliu…

Tikriausiai dauguma jūsų atsimena šiuos žurnalus ir yra juos daugybę kartų skaitę :) Taip taip, vaikystė. Viskas prasidėjo nuo Mickey Mouse, kuris po to buvo pervardintas į Donaldas ir kiti – nes Donaldas linksmesnis personažas, labiau pamokantis įvairių situacijų, tuo tarpu Mikis – rimtas seklys, kartais net nuobodus.

Taigi, kreipiuosi į visus! Susirgau dar viena smulkia liga ir pradėjau rinkti šiuos žurnalus. Gal kas turite kur rūsyje besimėtančių šių žurnalų ir norėtų padovanoti man? :) Daug kam jų nebereikia, tai geriau neišmeskit, o padovanokit man – galėsiu ir arbata už tai pavaišinti :) Jeigu norite užsidirbti – manau, irgi galima susitarti. Gal juos skaito jūsų broliai, sesės, pusbroliai ar kokie kiti giminaičiai ir po to juos išmeta?

Iš 300 išleistų numerių man trūksta kažkur apie 80. Štai trūkstami numeriai: 9, 10, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 26, 27, 28, 30, 36, 37, 40, 41, 42, 44, 45, 46, 47, 48, 50, 54, 57, 63, 64, 91, 92, 94, 96, 97, 109, 115, 131, 135, 140, 141, 142, 144, 147, 153, 155, 156, 171, 173, 175, 184, 185, 218, 220, 221, 223, 224, 230, 236, 238, 243, 245, 246, 247, 248, 249, 251, 252, 253, 258, 259, 260, 263, 264, 265, 268 ir, aišku, naujausi numeriai.

Taip pat, iš 14 ar kiek komiksų knygų (kas kelis mėnesius jie išleidžia storesnes knygutes kietais viršeliais) man trūksta beveik visų – turiu tik 3 ir 9 numerius. Šios knygutės yra lobis, kurių niekur neberandu :)

Aišku, jeigu turite ir kitokių numerių, mielai priimčiau, nes dalis turimų yra apiplyšę arba be kelių puslapių. Jei turite man gerų naujienų, parašykite adresu esu (eta) nulis.lt. Būsiu labai dėkingas!

Nors Cockšila vis tiek nemoka groti perkusija, o smuikas buvo prastokai įgarsintas, koncertas – fantastika. Labai mėgavausi, labai atsipalaidavau, labai patiko ir visaip kitaip labai. Taigi, pabandysiu atpasakoti savo vėl priekabiais žodžiais.

Nors nepatarčiau jauniems muzikantams skubėti naujovių keliais (groti su kitais, galvoti naujas idėjas, eksperimentuoti), tačiau Alinai tai pavyko labai puikiai. Visų pirma labai gerai, kad pusė dainų – naujoviškos, pusė – kaip senais gerais laikais, pianinas ir vokalas. Tačiau supratau, ko kartais jos balsui trūkdavo – bosinės gitaros. Tas bosas prie jos dainavimo tiesiog fantastiškai dera, o ir šiaip bosus mėgstu :) Jaunas žiedų valdovas su smuikeliu – labai gerai skambėjo, kai jis pirštais grojo smuiku, o visus garsus atkartodavo aidas. Tik gaila, kad jis buvo tikrai labai prastai įgarsintas – garsas kaip iš po vandens, šnypščiantis. Armonika – smagiai, styginių kvartetas – nurovė stogą. Pasijaučiau kaip nežinomame profesionaliame simfoniniame koncerte.

Dabar šiek tiek minusų. Visų pirma, kuo blogai naujovės – per visus instrumentus beveik nesigirdi pianino. Ir balsas šiek tiek pranyksta. O juk balsas ir pianinas buvo pagrindiniai ir neatskiriami Alinos instrumentai. Tačiau tai atpirko jos solinės dainos. Na ir pagrindinis minusas – Cockšila, kuris perskusijomis groja taip pat kaip aš – neypatingai gerai. Šiame koncerte jį gelbėjo ta medinė dėžė (pamiršau, kaip ji vadinasi), nes ji skambėjo visai neblogai. Bet, jei atvirai, ta medine dėže galėtų groti kas antras žmogus pasaulyje. Beje, Cockšila iki šiol nesupranta, kad nėra pasirodymo centras ir jo instrumentai nėra pagrindiniai ir garsiausiai grojami instrumentai koncerte. Nemoka žmogus groti ir tiek. O ir jo tas “van, tū, fry, for” skambėjo prastai. Kuo neįtiko lietuviškas “vienas, du, trys, keturi”?

Bet apskritai koncertas labai vykęs, o aš esu labai patenkintas reginiu ir seniai girdėta muzika. Žodžiais stebiuosi kiekvieną kartą, o išgirdus pirmuosius pianino ir balso garsus, per kūną net nubėgo šiurpas. Malonus šiurpas :)

Prieš keletą savaičių rašiau apie gerąjį spamą, kurį mano draugė persiuntė neištrynusi savo parašo su telefonu. Kas nežinote istorijos, plačiau pasiskaitykite nuorodoje.

O dabar štai kas: šiandien ji vėl sulaukė skambučių. Pasirodo, skelbimas su jos telefonu pakabintas… Akropolyje! Neaišku kuriame, tačiau visi jie dideli…

Dabar bandau įsivaizduoti, kokio durnumo turi būti žmogus, kuris gavo kelių mėnesių senumo laišką, jo gerai nepaskaitė, vieninteliu telefonu laiške nepaskambino ir dar sugebėjo atspausdinti skelbimą ir pakabinti jį Akžopolyje… Tiesiog nepavyksta įsivaizduoti tokio besmegenio.

(Seniai Besmegeniai geri dėdės. Tik labai jau kvaili. :)

Ar labai mylite Google? Aš prisipažinsiu – mano meilė yra begalinė ir ji dar nė trupučio neišblėso.

Susidomėjau, kiek gūglas svarbus jūsų gyvenime? Aš naudoju tris Google sąskaitas – vieną slaptiems dalykėliams, antrą darbui, o trečią viskam kitam. Realiai naudoju du el. paštus ir vieną sąskaitą su daugybe gūglo paslaugų. Neseniai suvokiau, kad jeigu prarasčiau tą sąskaitą – prarasčiau praktiškai visą savo e-gyvenimą… :) Nes toje sąskaitoje – VISKAS, ką naudoju internete – el.paštai, domenai, readeris, kalendorius, visų forumų registracijos, visų puslapių registracijos, blogo registracija, torrentų registracijos – ir dar daugybė kitų dalykų. Todėl šiandien vėl pasikeičiau slaptažodį – vietoj 14 simbolių į 20 :)

Klausių Jūsų - kokias gūglo paslaugas/galimybes naudojate? Aš naudoju:

* Aišku, kad paiešką.

* Aišku, kad paštą Gmail (turiu 3 naudojamus adresus). Ir manęs negąsdina, kad gūglas pagal mano laiškų raktažodžius šone man pateikia reklamą. Juk įmonei iš kažko gyventi reikia. O palyginus su kitokiais el. paštais – Gmail’as yra išganymas. Jokių reklamų laiškuose, jokių įkyrių reklamų vartotojo sąsajoje. Skeptikams galiu pasakyti – gūglui tikrai nerūpi, ką jūs rašote laiškuose ar ką jums rašo. Gūglui nerūpi, ar jūs romantikas ar zoofilas. Raktažodžių paiešką laiškuose ir reklamų pateikimą pagal juos atlieka kompiuteris, o ne realūs žmonės, o kompiuteriui jūsų laiškai nė kiek nerūpi :) Dažnas kompiuterastas pritars – dar nebuvo ir nėra sukurto geresnio internetinio el. pašto už Gmail.

* Taip pat ir Google Notifier – patogus el. pašto įrankis, užduočių juostoje nurodantis, kad gavote laišką.

* Google Apps – kadangi turiu domenų, norėjau el. pašto su domeno galūne. O gūglas pateikia nuostabią galimybę – Gmail vartotojo sąsajoje galite naudotis savo domeno el. paštu. Dėžučių kiekis galima sakyti neribojamas. Nereikia pirktis serverio, nereikia diegti el. pašto kliento – viskas labai paprasta. Naudoju trijų domenų el. paštus.

* Google Groups – patogus el. pašto konferencijų įrankis, šimtu žingsnių pralenktiantis Yahoogroups. Jokios reklamos konferencijų laiškuose!!

* Google Calendar – niekada man tokių kalendorių nereikdavo, nes labai sėkmingai susirašau viską ant lapukų :) Draugė pradėjo naudoti, užkabino ir mane. Po truputį įsivažiuoju ir gal pradėsiu naudoti visu pajėgumu.

* Google Documents – kažkada su seserimi rašėm bendrą dokumentą ir pamačiau, koks tai patogus būdas. Kartais prireikia.

* Google Language Tools (Translate) – labai geras ir dažnai praverčiantis žodynas. Galima išversti visą interneto svetainę. Deja, lietuvių kalbos sąraše dar nėra.

* Google Maps – automatiškai naudojuosi ieškodamas greičiausio troleibuso maršruto arba norėdamas nurodyti susitikimo vietą. Taip pat patogu internete greit nurodyti susitikimo vietą.

* Google Earth – labai patogus įrankis prisiminti kur buvai, pažiūrėti, kur keliausi, palyginti maršrutus. Taip pat smagu pasižvalgyti po pasaulį. Tik gaila, kad niekaip neatnaujina palydovo nuotraukų.

* Official Google Blog – kartais paskaitau, įdomu kas gero vyksta pas juos.

* Google Labs – super vietelė. Bandomi nauji projektai, būsimos galimybės, naujų funkcijų diegimas ir daugybė idėjų. Galima rasti daug labai įdomių dalykų.

* Google Reader – anksčiau RSS nereikėdavo, tačiau dabar informacijos kiekis pasidarė per didelis. O Reader’is – puiki laiką taupanti priemonė. Produktyvumas padidėjo trečdaliu! Kas nežinote, kas per daiktas yra RSS, pabandysiu paaiškinti: ar neatsibosta kiekvieną dieną įsijungti to paties puslapio, žiūrėti ar jame nėra naujų įrašų/naujienų? Neatsibosta tikrinti galybės puslapių ir tinklaraščių? Daug puslapių ir beveik visi tinklaraščiai turi RSS – tai duomenų srautas, kurį Google Reader’is (yra ir kitų programų, tačiau ši patogiausia) nukopijuoja ir pateikia savo sąsajoje. Tai reiškia, kad galite į Reader’io langą prisijungti daugybę puslapių ir juos visus skaitysite vienoje vietoje. Nereikės įvedinėti adresų, žiūrėti ar yra naujienų – Google Reader’is visada praneš, jei yra įdėtų naujų straipsnių ar įrašų.

Taigi, jei norite mane skaityti patogiau – savo Reader’yje (arba kitoje programoje) paspauskite “Add subscription” ir įveskite štai šį adresą: http://feeds.feedburner.com/BurzujausRasineliai :) Nebijokite kompiuterinių naujovių – šie dalykai daromi tik tam, kad žmogui būtų patogiau :) (P.S. jeigu visiškai nesuprantate, kaip susirasti ir naudotis šia programa, parašykite, pabandysiu paaiškinti).

* Google Patents – kartais pasižvalgau, įdomių dalykų galima rasti. Atradau tikrindamas, ar patentas neužimtas.

Ką čiupinėjau, bet nenaudoju:

* Google Video – pats netalpinu, tačiau kartais pasižvalgau.

* Google Blogger – manau dažnas blogeris sutiks, kad prastas kūrinys. Pradėjau nuo jo, bet po to perėjau ant WordPress ir labai tuo džiaugiuosi. 1:0 gūglo nenaudai :)

* Google Books – kažkada ieškojau knygos. Bet angliškai ir dar kompiuteryje man skaityti per sudėtinga, todėl beveik nebenaudoju.

* Google Picasa – poreikio nuotraukų į internetą dėti neturiu, todėl nenaudoju. Tačiau kiek teko susidurti – labai patogus įrankis nuotraukų talpinimui.

Viso kito nenaudoju. Taigi, ką naudojate Jūs? :)